Switch to English
 
Lietuvos saugumo tarnyba 1918–1940 metais

 


   VSD pastatas. Kariuomenės teismo rūmai

Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimosi pirmojo etapo (1918–1922 m.) specifika lėmė, kad slaptoji tarnyba pirmiausia buvo įsteigta kariuomenėje 1918 m. spalio 27 dieną. Tuo metu kaip tik karinės pajėgos buvo Lietuvos nacionalinio saugumo garantas. Kariuomenėje veikusi slaptoji tarnyba iš nedidelės Žinių dalies pavirto gerai organizuota įstaiga –  Žvalgybos skyriumi.

Tik 1923 m., kai padėtis Rytų Europoje stabilizavosi ir Lietuvos valstybę pripažino visa tarptautinė bendruomenė, iškilo objektyvi būtinybė reorganizuoti Generalinio štabo Žvalgybos skyrių. Žvalgybos skyrius buvo reorganizuotas: karinė žvalgyba ir kontržvalgyba paliktos kariškiams, politinis sekimas (saugumo tarnyba) perduotas Vidaus reikalų ministerijai.
Nuo tada abi buvusio Žvalgybos skyriaus tarnybos plėtojosi savarankiškai.        

Per septyniolika gyvavimo metų Lietuvos saugumo tarnyba keturis kartus buvo reformuojama ir keitė pavadinimą.
1923 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. ji vadinosi Vidaus reikalų ministerijos Kriminaliniu skyriumi B.
1924–1926 m. ji buvo pavadinta Politinės policijos skyriumi.
1927 m. pradžioje Politinės policijos skyrius tapo Kriminalinės policijos valdybos skyriumi A, kuris 1928 m. tapo I skyriumi. 


   Kauno VSD rūmai

1933 metų birželio 1-ąją Kriminalinės policijos valdyba buvo reorganizuota į Valstybės saugumo departamentą. Ši data laikytina VSD institucijos įkūrimo diena. Tuomet  buvęs I skyrius ėmė vadintis  Saugumo policija. Šios žinybos paskirtis buvo pristabdyti arba nutraukti antivalstybinių (komunistinių, nacistinių ar panašių) grupuočių veiklą, užkirsti kelią įvairių sąmokslininkų rengiamiems perversmams ir pučams. 1933 m. gegužės mėnesį paskelbtame vidaus reikalų ministro įsakyme sakoma, kad Valstybės saugumo policija turėjo „žvalgyti, įspėti ir aiškinti nusikalstamus darbus valstybės saugumui, rinkti parodymus, įrodymus ir nusikaltėlius perduoti teismo organams”. 

4-ajame dešimtmetyje valstybės saugumo tarnyba jau prilygo panašioms Vakarų Europos tarnyboms.

Paaštrėjus santykiams su Sovietų Sąjunga, 1940 m. birželio 10 d. paskutinis Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis įsakė sunaikinti agentūrines bylas ir kitus slaptus dokumentus. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įriedėję sovietiniai tankai užėmė pozicijas ir greta Valstybės saugumo departamento. Ilgametis saugumo tarnybos vadovas A. Povilaitis tapo viena pirmųjų sovietinio teroro aukų.

Saugumo tarnybos vadovai 19181940 metais  

Pirmuoju Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu – 1918–1940 m. –  saugumo tarnybai (ji per 22 metus keletą kartų keitė savo pavadinimus ir priklausomybę atskiroms šalies institucijoms) vadovavo nemažai patriotiškai nusiteikusių, energingų, drąsių Lietuvos piliečių, ne vienas iš jų po 1940 m. Lietuvos aneksijos ir okupacijos patyrė smurtą: buvo ištremtas ar sušaudytas, žuvo ne visada žinomomis aplinkybėmis. Kiti buvo priversti emigruoti į Vakarus, keisti pavardes, slapstytis.

Vadovavimo tarnybai vienas mėnuo ar vieneri metai prilygtų keleriems ar keliolikai metų darbo karo neiškankintoje valstybėje, turinčioje ilgametę demokratinę santvarką ir specialiosios tarnybos patirtį. 

1934 m. spalio 17 d. pašventinta VSD vėliava
    1934 m. spalio 17 d. pašventinta
     VSD vėliava

Reikėjo kurti tarnybą, pasitelkiant buvusius carinės Rusijos specialiųjų tarnybų specialistus, juos nuolat stebėti ir  tikrinti. Reikėjo ieškoti kontaktų su Vakarų šalių demokratinių valstybių specialiosiomis tarnybomis, mokytis iš jų patirties, ugdyti savo karininkus, įkvėpti jiems drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis, uždegti meile Tėvynei, daugiau nei šimtą metų vilkusiai svetimos valstybės jungą, vos nepraradusiai savo gimtosios kalbos ir kitų nacionalinių vertybių.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.) specialiosios tarnybos vadovas buvo Jonas Žilinskas, paskutinis – Augustinas Povilaitis.

Dalis vadovų vadovavo žvalgybos, kontržvalgybos ir valstybės saugumo struktūroms tik po keletą mėnesių, kai kurie iš jų – su trumpomis pertraukomis – po keletą kartų. Ilgiausiai saugumo tarnybai vadovavo Mikalojus Lipčius ir Augustinas Povilaitis. Abiejų likimai panašūs: pirmąjį 1940 m. okupantai ištrėmė į katorgą Sibire, ten jis po dvejų metų žuvo; antrąjį – vos užėmus Lietuvą Sovietų Sąjungai – 1940 m. liepos 23 d. išvežė į Lubiankos kalėjimą (Maskvoje) ir 1941 m. nuteisė mirties bausme.

Siūlome Jums daugiau sužinoti apie žmones, kurie pirmieji kūrė mūsų valstybės saugumo struktūras. Jie dirbo prisiimdami atsakomybę valstybės vadovams už mūsų šalies nacionalinį saugumą karų išsekintoje besikuriančioje valstybėje. Dauguma jų neturėjo patirties ir kvalifikacijos, tačiau jie tikėjo savo valstybės ateitimi ir stengėsi tą tikėjimą paskleisti tarp savo pavaldinių. Jie buvo organizatoriai, strategai, kovotojai, diplomatai ir pedagogai. Štai tokius žodžius rašė vienas iš vadovų Mikalojus Lipčius savo pavaldiniams: 

Nauja VSD uniforma
     1934 m. patvirtinta  VSD
     uniforma

 „Kiekvienas žvalgybos bendradarbis nei sekundės neturi užmiršti, kokį atsakomingą darbą jis dirba, kokią garbingą  pareigą valstybė jam yra teikus. Mūsų nedaug, mes dar pirmutiniai darbininkai šioj srity, esam nepratę ir neprityrę, bet pasišventimas ir pasiryžimas padėti kovojančiai Tėvynei – duos mums galią pasiekti mūsų užduotį. Mes neprivalom žiūrėti nustatytų darbo valandų, bet dirbti kartu ir kiek reikalauja valstybės gerovė. Mes turim būti pavyzdžiu kitiems …“ (A. Anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940).

Dėkojame istorijos mokslų daktarui Arvydui Anušauskui  – remdamiesi jo knyga Lietuvos slaptosios tarnybos 1918-1940 parengėme dvylikos vadovų, organizavusių Lietuvos specialiųjų tarnybų darbą 1918–1940 m., biografijų apžvalgą.

Ne visi faktai apie Lietuvos specialiųjų tarnybų vadovus mums yra žinomi, pavyzdžiui, nežinomi kai kurių vadovų mirties metai ir vieta, išsilavinimas, apdovanojimai ar karinis laipsnis. Maloniai kviečiame prisidėti ir pateikti Jums žinomus faktus VSD interneto svetainėje nurodytu faksu ar elektroniniu paštu. Būtume dėkingi gavę iš Jūsų pateiktus faktus patvirtinančių dokumentų kopijas ar išlikusias nuotraukas.   

 

 

In memoria

© 2009 metai