Switch to English
 
Augustinas Povilaitis

Vadovavimo laikotarpis: 1934 m. rugsėjo 1 d.–1940 m. birželio 13 d.

Augustinas Povilaitis žinomas daugeliui Lietuvos piliečių kaip pirmoji Lietuvos okupantų teroro auka ir paskutinis to meto nepriklausomos Lietuvos saugumo tarnybos vadovas.

Tačiau retas turbūt žino, kad A.Povilaitis buvo ilgametis Lietuvos saugumo struktūrų karininkas, ištarnavęs jose 20 metų, iš jų 9 metus ėjo vadovo pareigas.

A.Povilaitis buvo vienas iš pagrindinių politinio sekimo ir kontržvalgybos organizatorių 1928–1933 m. (kartu su kitais Lietuvos saugumo tarnybos vadovais A.Survila, S.Rusteika, J.Statkumi).
 

Gimė                      1900 metais.
Mirė                       1941 m. (sušaudytas).
Išsilavinimas       (duomenų neturime).
Apdovanojimai    (duomenų neturime).
Karinis laipsnis   (duomenų neturime).

Tarnyba Lietuvos saugumo struktūrose

Augustinas Povilaitis pradėjo dirbti Lietuvos saugumo tarnyboje 1920 metais.

Yra žinoma, kad A.Povilaitis 1927 m. vadovavo Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos – tuo metu Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Kriminalinės policijos valdybos – „A“ skyriaus I punktui Šiauliuose.

1927–1931 m. buvo VRM Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeninis sekretorius. Tuo laikotarpiu saugumo tarnybai vadovavo J.Polovinskas(Budrys) (1927–1928 m.),    A.Survila (1928–1929 m.) ir S.Rusteika (1930–1931 m.).

1931 m. balandžio 2 d.–1933 m. gegužės 12 d. buvo VRM Kriminalinės policijos skyriaus „A“, vėliau I (Politinio) skyriaus viršininkas. Tuo laikotarpiu prasidėjo reorganizacija, Kriminalinės policijos valdyba ir A.Povilaičio vadovaujamas skyrius išplėtė kriminologijos mokslo metodų taikymą, buvo įrengtos naujos modernios patalpos.

1934 m. rugsėjo 1 d. A.Povilaitis buvo paskirtas reorganizuotos saugumo tarnybos – Valstybės saugumo departamento (VSD) – direktoriumi. Vadovavo VSD iki 1940 m. birželio 13  d., kol dėl Sovietų Sąjungos ultimatyvių reikalavimų buvo atleistas iš pareigų.

1933–1934 m. suaktyvėjo Vokietijos karinė žvalgyba, todėl VSD bei Kariuomenės štabo II skyriui (Karinės kontržvalgybos) kilo būtinybė tiksliau koordinuoti tarpusavio veiksmus.

1935 m. spalio 7 d. buvo parengtas bendras krašto apsaugos ministro P.Šniukštos, vidaus reikalų ministro J.Čapliko ir VSD direktoriaus A.Povilaičio pasirašytas dokumentas Bendradarbiavimo pagrindai. Jis teisiškai reglamentavo keitimąsi informacija tarp abiejų žinybų.

1937–1938 m. amnestuoti visi 1934 m. įkalinti Klaipėdos naciai. VSD atsirado naujas rūpestis – pradėti iš naujo darbą sekant amnestuotų asmenų antivalstybinę veiklą.

4-ojo dešimtmečio antroje pusėje susiklostė nepalanki valstybei tarptautinė situacija. 1938 m., kylant karo grėsmei, suaktyvėjo užsienio žvalgybų veikla, todėl teko žymiai daugiau dėmesio skirti operatyviniam darbui. Skubiai pradėti įdarbinti anksčiau atleisti darbuotojai.

Situacija ypač paaštrėjo 1939 m. pavasarį, kai kovo 22 d. hitlerininkai atplėšė Klaipėdą nuo Lietuvos.

1939–1940 m. susiklosčius nepalankiai Lietuvai tarptautinei situacijai VSD jau nepajėgė palaikyti vidaus politinės rimties, nors iki pat Lietuvos okupacijos stengtasi vykdyti visas funkcijas. Buvo aiškinamasi kilusių žydų pogromų Leipalingyje ir Vilniuje kaltininkai, kovojama su Lietuvos teritorijoje besikuriančiomis slaptomis organizacijomis, antivalstybinių organizacijų narių bylos buvo perduodamos teismams.

1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga Maskvoje įteikė Lietuvos Respublikai ultimatumą, kuriame Lietuva buvo apkaltinta sovietų karių grobimu, kankinimu, vieno kareivio nužudymu bei karinės sutarties sudarymu su Latvija ir Estija be Sovietų Sąjungos žinios.

Sovietų Sąjunga savo ultimatume pareikalavo atiduoti teismui Valstybės saugumo departamento viršininką A.Povilaitį ir vidaus reikalų ministrą K. Skučą, sudaryti lojalią Sovietų Sąjungai Vyriausybę bei įsileisti į Lietuvą Sovietų Sąjungos kariuomenę.

Po tarnybos Lietuvos saugumo struktūrose

Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą, paskutinis Valstybės saugumo departamento vadovas Augustinas Povilaitis 1940 m. liepos 23 d. buvo suimtas ir išvežtas į Maskvą, ir Lubiankos kalėjimą.

Po tardymo 1941 m. birželio 23 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija nuteisė jį mirties bausme.

 

In memoria

© 2009 metai