Switch to English
 
Liudas Gira

Vadovavimo laikotarpis: 1919 m. rugpjūčio 23 d.–1919 m. lapkričio 9 d.      


  L.Gira (iš kairės)


Liudas Gira Lietuvoje žinomas kaip rašytojas, literatas, teatro organizatorius. Prieštaringa asmenybė tiek visuomeninėje politinėje, tiek literatūrinėje veikloje. Tarnavo beveik visoms tuo metu Lietuvoje buvusioms valdžioms.

    

 


 


Gimė
                      1884 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, miestiečių šeimoje.
Mirė                        1946 m. liepos 1 d. Vilniuje.
Išsilavinimas        Baigė pradinę mokyklą Trakų apskrityje.
                                 Mokėsi Vilniaus realinėje mokykloje (nebaigė).
                                 1905 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją.
Apdovanojimai    Lietuvos Respublikos Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordino kavalierius (1920 m.)

Trumpa biografija

Liudas Gira dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, tačiau vėliau suartėjo su besikuriančiomis lietuvių politinėmis partijomis, propagavo tautinę vienybę, buvo Didžiojo Seimo sekretoriumi, vienas iš Valstiečių sąjungos steigėjų.

1909–1914 m. kūrė eilėraščius, poemas, paskelbė publicistinių straipsnių, rinko ir populiarino tautosaką, palaikė ryšius su kitų tautų rašytojais – rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, žydų. Laisvai kalbėjo šiomis kalbomis, vertėjavo.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu trejus metus tarnavo Vilniaus miesto policijoje nuovados viršininku ir visos policijos inspektoriumi.

19171920 m. aktyviai dirbo besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūrose.

1918–1920 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės savanoriu.

Lietuvos žvalgybos organizavimas ir vadovavimas

1918 m. spalio 8 d. Lietuvos Valstybės Taryba organizavo Apsaugos komisiją, kurios nariu tapo Liudas Gira. Apsaugos komisija pavedė jam rūpintis žvalgybos organizavimu. Naudodamasis gausiomis pažintimis be jokių lėšų L. Gira sukūrė informatorių tinklą, kurį iš pradžių sudarė tik moterys – medicinos seserys ir tarnaitės.

1918 m. gruodžio 24 d. L. Gira buvo paskirtas pirmuoju Vilniaus miesto komendantu. Jam netikėtai susirgus jo pareigas ėjęs Kazimieras Škirpa, 1919 m. sausio 1 d. jis pirmą kartą suorganizavo keletą savanorių ir iškėlė Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte.

1919 m. sausio pradžioje puolant Raudonajai armijai iš Vilniaus paskui Vyriausybę pasitraukė visi žvalgybos darbuotojai. L. Gira dėl ligos liko Vilniuje ir netrukus buvo suimtas. Pusę metų praleido Vilniaus, Dvinsko ir Smolensko kalėjimuose kaip sovietų valdžios įkaitas. Liepos mėnesio pabaigoje, įvykdant mainus, buvo paleistas į laisvę ir atvyko į Kauną.

1919 m. rugpjūčio 23–lapkričio 9 d., susirgus antrajam Lietuvos specialiosios tarnybos vadovui M. Lipčiui, Krašto apsaugos ministerijos Generalinio štabo nurodymu L. Gira laikinai vadovavo Žvalgybos skyriui, nuo lapkričio 11 d. ėjo Žvalgybos skyriaus viršininko (M. Lipčiaus) pavaduotojo pareigas.

L. Giros darbo specialiojoje tarnyboje laikotarpiu buvo išblaškytos slaptosios lenkų organizacijos „P. O. W.“ ir „O. S. N.“, kurios nebesugebėjo atsigauti iki generolo Želigovskio žygio į Vilnių (1920 m.). Pradėta kurti žvalgybos padalinio struktūra, susekti ir suimti šnipinėjantys kitoms valstybėms asmenys, išaiškinti tarnybiniai nusikaltimai (kyšių ėmimas, naudojimasis tarnybine padėtimi ir kiti).

L. Gira 1920 m. sausio 15 d. buvo atleistas iš Žvalgybos skyriaus ir kartu iš Lietuvos kariuomenės (paliko tarnybą kaip atsargos karo valdininkas) ir paskirtas  Marijampolės apskrities viršininku.

Po tarnybos žvalgyboje

Nuo 1920 m. rudens Liudas Gira grįžo į kultūrinį gyvenimą, tačiau ir toliau aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

1922–1925 m. ėjo Valstybės dramos teatro direktoriaus, 1925–1926 m. – Valstybės teatro direktoriaus, 1926–1936 m. – Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretoriaus, 1927–1929 m. – kartu ir Radijo tarybos pirmininko pareigas, 1937–1938 m. – Literatūros naujienų redaktoriaus, 1938–1939 m. – Lietuvos rašytojų draugijos pirmininko pareigas.

1939 m. L. Gira, kaip Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, lankėsi Sovietų Sąjungoje, ukrainiečių rašytojo T. Ševščenkos 125-ųjų gimimo metinių iškilmėse. Tik po mėnesio grįžęs į Lietuvą rašytojas aktyviai ėmė propaguoti Sovietų Sąjungos laimėjimus.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, L. Gira kartu su Liaudies Seimo delegacija – lietuvių poete Salomėja Nėrimi ir rašytoju Petru Cvirka, vadovaujant Justui Paleckiui, – išvyko į SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesiją įteikti rezoliuciją dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą. Šiuo aktu buvo įforminta Lietuvos aneksija. L. Gira tapo švietimo liaudies komisaro pavaduotoju.

Kilus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui (fašistinė Vokietija įsiveržė į SSRS ir į Lietuvą 1941 m. birželio 22 d.), L. Gira kartu su aukščiausiais sovietiniais pareigūnais pabėgo iš antisovietinio sukilimo apimtos Lietuvos į Rusijos gilumą. Čia 1942 m. buvo mobilizuotas į Raudonosios armijos 16-ąją lietuvišką šaulių diviziją, ten jo pagrindinė veikla buvo politinė agitacija. 1945 m. su Raudonąja armija grįžusiam į Lietuvą L. Girai SSRS Vyriausybė suteikė Lietuvos liaudies poeto vardą, taip pat jis buvo paskirtas tikruoju LTSR Mokslų akademijos nariu.

 

In memoria

© 2009 metai